Išmestieji/iškeliavusieji/pasiklydusieji etc. – visi demisezoniniais tampa – ar miške, ar mieste.
Years ago I bought an old pair of children’s shoes on a flea-market in Berlin. They looked like two of a pair: same make, same leather, similar degree of wear and tear, but the left shoe was remarkably bigger than the right one.Greičiausiai šis atsitikimas ir paskatino M.M. kalbėti per batus.
The shoes moved me. They had obviously been worn extensively and repaired and repaired, with tears and cracks in the leather and tiny nails hammered in their soles. The way their confident asymmetry was so perfectly wed with two-of-the-kindness, without making a ‘proper’ pair, pierced me. But what derailed me is their link to war-time, fascism in Germany.
[...]
The crumpled newsprint I found in the shoes was from a German newspaper, 1941. Why were the shoes put aside at this time? Had the child outgrown them? Died? Had she been taken away? German history weighed in. War. The horror of the holocaust; and fascism’s denial of an imperfect body which found its terrifying expression in the elimination of ‘unwertes Leben’, of those who were deemed socially, physically and mentally unfit, a measure from which children were not excluded. On the contrary, children’s euthanasia was only stopped with the end of the war. (p. 126)
Sveikas, Virgi,
Šiandien praleidom dieną labai puikiai plaukiodami valtimi po Tappan ežerą. Vienoje vietoje yra tiltas, kuris pastatytas vamzdžiui pravesti. Taigi ten, kur žalia rodyklė, sustojom ir išlipom į krantą pasivaikščioti. Šiaip miškelis sunkiai praeinamas, bet toje vietoje, kur vamzdis eina, jis yra valomas ir atrodo kaip graži proskyna vaikščiojimui, šalia jos ir gulėjo tas numestas batas. Diena graži buvo, saulė švietė, dangus mėlynas ir balti debesys plaukė juo, o medžiai jau pradeda keisti savo lapų spalvą. Nors ir šilta buvo, ir maudytis norėjosi, bet vaizdas jau tikrai rudeniškas.
Va, pirmą kartą radau batų porą. Palikta Akrono universiteto teritorijoje.Sukau galvą, kaip tą porą pavadinus; nelabai patinka, bet nieko geriau nesumąsčiau.
Šį kartą visai ne šlepetė. O radau tą batą per pietų pertrauką vaikščiodamas savo pamėgto kanalo krantu. Iš tiesų šį kartą ėjau tiltu.
Batas slėpėsi tarp lelijų, vėžliukų ir plastiko butelių, bet vis tiek pavyko jį nufotografuot. Dar siunčiu nuotrauką ežero, į kurį tas kanalas eina.
Vėl gavau dovanų iš Gitanos D. (pradėjusios bataut Lukiškių aikštėj) – net keturias su bendra nuoroda: Nida, Latvija. Rugpjūtis. Ačiū, paldies!
Dar viena Mindaugo padovanota šlepetė – šįkart iš Šiaurės Karolinos:[...] atostogavau praeitą savaitę ir neieškodamas vis tiek radau šlepetę. O palikta buvo ji šalia jūros vėžliukų lizdo. Jie labai JAV valdžios saugomi, dėl to visur pažymėti, kad žmonės nepultų kasinėti. Bet šlepetes, atrodo, palikti galima. Viskas vyko čia.Šita, jei gerai suskaičiavau, jau septinta. Ačiū, Mindaugai! Generalinio USA šlepetautojo titulas Pačiam priklauso. Ankstesnės: šešta, penkta, ketvirta, trečia, antra, pirma.
– Dovanos, dovanos, dovanos, o ką gi pats beveikiąs? – paklausit.
Buvo mums ilgasis savaitgalis – liepos 4, JAV nepriklausomybės diena. Taigi nuvažiavom į Pensilvaniją. Štai čia (kur žalia rodyklė, o ne ten, kur (A) burbulas) radau šlepečių.
Šiaip šlepetės man jau atsibodo, todėl šiandien tik viena, kažkiek kitaip, nors mačiau dar kelias.
O kitą bato padą taip pat ten netoli radau, šalia jo labai dailiai vandens, vėjo ir smėlio išdailintas medinis padas, kuris gal šiek tiek ir derinasi prie visos kolekcijos. →
Daugiau apie savo kelionę parašysiu savo tinklarašty, kai šiek tiek pamiegosiu.
Sėkmės.
Ech, aš vėl radau batą Vilniaus gatvėj Kaune (beveik po pat poetės Dovilės Zelčiūtės langais), – praneša Viediškių [= Facebook] paštu Tatjanos R. iš Kauno. – Suprantu, kad Jus domina tik laukinės gamtos avalynė, bet išsiunčiu. Vien tik „ant smagumo“, nes vasarą žvilgsnį juk traukia visa, kas žalia. ;))Mieloji coll. batautoja, kaip visad (ne, dažniausiai) būna: kartelė nepastebimai – žemyn, griežtieji kriterijai – blausyn, ir pasiteisinimų išdygta: esą kaupiama medžiaga lyginamajai batotyrai etc.:) Ačiū! Šiuo radiniu džiaugiuos su Jumis; bet: niekaip negaliu prisimint pavadinimo seno seno humoristinio detektyvinio serialo, kur vis pagr. agentui būdavo sukuriama įvairių „štučkių“, tarp jų – ir telefonbatis.
Gitana D., batavusi Lukiškių aikštėj, manau, irgi безнадёжно больна (diagnozė: batautoja su literatūrkūrybos pašaliniais simptomais):Jei rasiu, įmesiu iš maps’ų nuorodą, kur tatai įvyko. Neįtikėtina vieta: važiavom pro džiugias, skambias ir vaiskias vasaros nokime vietas, o staiga – niūruma pilkuma, sukriošę nušepę nubuvę, apžėlę supuvę – ir posūkėlis, tupintis susigūžęs berniukas, kažkur kėblinantis jaunas vyras, šiukšlinas kiemas, apleisti trobesiai... Dar už kelių šimtų metrų nieko, dangus, žemė, kelias – ir du batai. Vyras sako, lavono eisi ieškot, turi būt žolėse?P.S. (2) Jei taip pasakė Jūsų, o ne tas „jaunas“ vyras, – deja (ne, neteisinga reakcija; tebūnie: beje), ir aš taip būčiau pamėginęs pajuokaut – 50-mečių humoras apie mirtį ir liavonus ribotas? Gal.
Siunčiu porą šlepečių, paliktų automobilių stovėjimo aikštelėje. Akivaizdu (nes šalia numestas pakabukas, kuriuo šlepetės būna sukabintos parduotuvėse), kad asmuo nusipirko naujas, o senąsias paliko persiavęs ir nuvažiavo. Viskas vyko čia.
‘Foot Fetish’ by Gwen Murphy is a brilliant artist who breathes new life into old shoes, by transforming them from fashion accessories into intriguing works of art. Ever since she was a little girl, Gwen liked to look at shoes and found that they were staring back at her, each pair with its own character and personality. Depending on model and how worn out they were, some shoes sometimes looked sleepy, other times grouchy or fierce, some even looked like they were singing. Young Gwen perceived them as a species of beings made entirely from pairs of identical twins, and the fascination with shoes stayed with her all the way through adulthood. Now, she collects pairs of worn out shoes and tries to bring out their personality, by literally giving them a face. She makes use of ash clay and acrylic paint to create bugged-out eyes, long faces and pouting lips, and gives each pair a unique face that expresses its unique character. Indian slippers have an exotic look, wooden shoes look blissful and primitive, while high heel shoes have somewhat of an arrogant look.Patiko! Ačiū. Kviečiu ir jus apsilankyti: Gwen Murphy Studio.
Šiandien buvo vieno mano kolegos išleistuvės, tai per pietų pertrauką visus maitino. O maisto buvo labai daug. Taigi prisivalgęs pagalvojau, kad gerai būtų išvaikščioti šiek tiek kalorijų per likusią pertraukos dalį. Nuvažiavau iki artimiausio savo gerai išminto tako ir už kelių žingsnių pastebėjau besimaudančią (o gal jau ir padu į viršų) šlepetę. Taigi vėl siunčiu į kolekciją. Aišku, suprantu, kad kanale plaukiojanti šlepetė ganėtinai skiriasi nuo miškinio bato, bet galiu pasakyt, kad medžių buvo aplink :).Ačiū, Mindaugai; atsilygindamas galiu pasiūlyt pasižvalgyti po šią tikrų mauduolių kolekciją:)
Viskas vyko maždaug šioje vietoje.
Labai mažas batavimo radinys, iš akies – apie 8 cm. Markučių g. [Vilnius]
Nors vaikščiojau po Niujorko centrinį parką, bet batų ten neieškojau. Tikėjausi, kad batingiausia vieta bus ten, kur apsistojau, t.y. Niujorko dailininkų Aido Bareikio ir Ankes Weyer studija. Apšniukštinėjau jų darbo kambarius ir šį tą radau.
[Kairėj:] A.B. batai, aptikti šalia kėdės. [Dešinėj:] A.W. „bateliai“, aptikti ant darbo stalo.
