(332) Palaisvinis

Sekmadienį laiptinės kaimynė Indrė dovanų atsiuntė:

Sveiki, mielas kaimyne,
Gal matėt šį batą, o gal ne. Dėl visa ko nufotografavau. Kito niekur nepastebėjau, gal savininkas tiesiog nuvažiavo. Tamsu, bet tikrai ne vidurnaktis. Tiesiog antroji Šv. Kalėdų diena, vėlyva popietė.

Ne, nemačiau, – atsakiau. O juk galėjau matyt – čia Laisvės prospekto pabaiga, prie Vilniaus rajono poliklinikos stotelės, kurioj išlipu grįždamas iš darbo. Pirmdienį pakeliui į darbą patikrinau – nebėr to bato.

— Ačiū, kaimyne!

(331) Dar lisabonbačių, šįkart gruodinių

Coll. Donata rado atasvarą rūškanam Petrapiliui, – Lisaboną. Sausį pirmąkart būdama šį tą pamatė prie keltuvo, šįkart – vėl:

Virgi,
čia prie keltuvo Gloria bėgių žmogus batelius taip tvarkingai pasidėjo. Fotografavau šiandien [2019 XII 13] 14.54.
Vakar kitoj vietoj radau išdrabstytus. Atsiųsiu.
Linkėjimai iš Lisabonos.

Atkeliavo ir išdrabstyti –
vis dėlto irgi pora vadintini,
iš padų sprendžiant;
su patikslinimu:    ↓    ↓    ↓

Šie du batai

prie Rua das Flores

85 namo,

2019 m. gruodžio 12 d.,

11.18.

— Dėkui, Donata!
Dar vieniem metam baigiantis, žmogus darais sentimentalus, tai pridursiu: baisiai malonu žinot, kad tave prisimena ir tada, kai nėr jokio rimto reikalo.

(330) Dar vieni pakaruokliai

Draugė persisiuntė bendradarbės Sigitos radinį:

Išėjau pasivaikščiot per pietų pertrauką paupiu. Einu einu, žiūriu – batai 😊
Prisiminiau, kad žinau žmogų, kuris kolekcionuoja batus, bet į medį nebelipau – aukštai 😊
Tai pamaniau sau: gal užteks nuotraukos

2019-12-09, Nėries krantinė kažkur tarp Pedagoginio ir Žvėryno tilto

— Ačiū, Sigita! Į medžius laipiot tikrai nereikia, visiškai gana atvaizdo; čia juk atvaizdų kolekcija, o ne tikras pamestų, užmestų ir pan. batų muziejus.

(329) Nuviltoji

Per Rūtą atkeliavo Aliaus radinys:

Verkių seniūnija,
keliukas prie Pagubės sodų, 2019 XI 30

Ilgai sukau galvą, kaip pavadint šitą kolekcijos eksponatą (vis sunkiau rast įvardą). Pagalvojau: taigi į nosį net buvo prikišta laikraščio, vadinas, ketinta padėt žiemai; bet va: žlugo viltis sausai ir šiltai peržiemot.

— Ačiū, Aliau! Ir Rūtai, tarpininkei, dėkui.

(328) Batauti galima ne tik Australijoj

Kad būtų aiškiau, pradžioj pasakytina: šeštadienį, XI 30, buvo Vido M. išversto Tadeuszo Konwickio romano Meilės įvykių kronika pristatymas. Dabar jau laiškas su priekabais:

Sveikas gyvas.
Po smagaus Paviljono knygų savaitgalio metas ir pabatauti :)
2019.12.02 Žvėryno tiltas
Nusimetė koks nors ekvilibristas basutes ir patraukė tilto turėklu į Žvėryną. Kol perėjo, ir žiema užklupo. O gal vis dėlto didžiapadė jaunoji išsiavė, kad jaunajam būtų lengviau ją per tiltą nešti.

      — Dėkui, Vidai!

      Patriarchališkas priedėlis būtų: batautojų šeimos galva :)

(327) Kabikas žemaitinis

[pavadinimas – pagal kabiką latvinį]

Šitą batą – spalvingą, nelyg kokia iš tropikų šiaurėn atklydusi Ara chloroptera – miške prie Priekulės rado Sigitas š.m. rugsėjį.

(Ir su šypsniu prisimenu jo pusseserės jubiliejų, kuris buvo metų pradžioj; ir mes su drauge ten buvom, nes draugės draugė; o! viskas vyko rimtai: didelė salė, muzikantai, vienas ne tik dainavo, ir, taip sakant, conférencier darbą dirbo: svečius vienus kitiems pristatinėjo etc.; mes kaip matematikė ir batautojas buvom pristatyti; tai teko su žmogum, renkančiu butelių kamštelius pabendraut, ir Sigitas prie rūkančio lauke už durų priėjo, sako, turiu nufotografavęs telefonu batą, tik dėl atvaizdo kokybės abejojantis; jei gerai beprisimenu, užrašiau ant lapelio el. pašto adresą, sakau, ar tą rastąjį, ar rasimą atsiųskit; — gal ką ir papainiojau prisimindamas; svarbiausia, kad žmogus neužmiršo, per savo pusseserę pasiuntė naują radinį, net septynis jo atvaizdus, iš visų pusių užfiksavęs; kelias ilgokas pasidarė, per dvi tarpininkes, bet svarbiausia – pasiekė tikslą, ir jūs galit pasigrožėt, kokie spalvingi batai Žemaitijoj.)

— dėkoju ir sveikinu tapus tikruoju batautoju, Sigitai!

(xxxviii) Šimtadieninis

Štai kokių laiškų gaunu – džiugesio kupinų:

Sveikas.
Virgi, kokį radau batą... kokį radau batą!! :)
Tiksliau, Gabrielė rado. Pasiunčiau nuotrauką jai, o ji ir klausia: čia iš Gasiliūno kolekcijos? Aš tik tada pastebėjau, kad tai batas!!
Iš tikrųjų tai Kauno Jablonskinės 11b klasės šimtadienio vinjetė. :)
Laikas – 1982–1983 sandūra.
Va, kas nutinka, kai močiutė pradeda praėjusio tūkstantmečio popierius kraustyti ir užverčia mane seniai mano pačios pamirštais archyvais.
Nežinau, ar į kolekciją tinka, jei ne, laibūnie bent tau pačiam nusišypsoti. Vis dėlto batas! Neiškenčiu nepasidalinusi!
Smagaus,
Anita

— ačiū, Anita; tinka, net įvardą parinkau: Vytautas Martinkus parašė knygą Literatūra ir paraliteratūra, tai tebūnie ir čia taip pat: batavimas ir parabatavimas. (Mėginau ieškot parabatautojos A. veido toj vinjetėj, deja, nesėkmingai.)

(326) Valakupių pora keliauninkė

Simonos nuotrauka iš pinterest.com

Jei gerai prisimenu, jau esu šičia fiksavęs ant ŠMC sienos užrašytos minties (kas prieš bet – Josepho Beuyso, o patikslino kas? vaidenas Bogdanas jaunesnysis, bet greičiausiai klystu) parafrazę: „Kiekvienas yra batautojas, bet tik batautojai tai žino“.
— štai kaip būna: lapkričio pradžia, draugės [prašė patikslint: pastarųjų dviejų dešimtmečių draugės; patikslinu] pusbrolio gimtadienis; dauguma svečių – tie patys kaip ir prieš metus; juokaudamas vienam iš dviejų Robertų primenu, kad prieš metus žadėjęs atsiųst miške rastą batą. Pernai nebuvęs Saulius: ir aš esu radęs batus; neseniai [lyg ir rugsėjo vidurį paminėjo] su Žilvinu, pažįstat [poetas onirikas], einam pasivaikščiot, prie Valakampių tilto nusprendžiu, kad reikia įlįst miškelin, ieškau vietos, ir žiūriu – batai; turiu nufotografavęs. Tai persiųsk, bus kolekcijos papildas. Nuotrauka išmaniajam telefone, mano paprastas. Ir prasidėjo atvaizdo kelionė (kiek išsiaiškinau): Saulius persiuntė solinezantui, tas po kurio laiko – pusseserei į WhatsAppą, ta ilgai, nes laiko neturėjo, suko galvą, kaip persiųst man į gmailą; sugalvojo, persiuntė [XI 17], bet aš kitkuom buvau baisiai užsiėmęs – dar pamarinavau; iki šiandien. Beveik mėnesį viskas užtruko. Bet pagaliau – štai ir kolekcijoj radinys:

— Labai ačiū, Sauliau! Ir tarpininkams dėkui.

(325) Priesuoliniai, tapę pasuoliniais; ne Pasolinio

Tris savaites laukęs Vilmos laiškas su priekabu (gavau XI 6):

Laba diena, dar pasitaiko ne tik grybų miške, bet ir batų mieste. Žemieji Paneriai, lapkričio 6 d. rytas. Tarsi Nematomas Žmogus būtų užsukęs pasportuoti. Tiesa, netoli sukiojosi dėdulė su įtartinai panašiais juodais sportbačiais baltu padu, ėmiau mintyt, kaip čia jo kojas į kadrą užgriebus, bet jis jungė bėgį tolyn nuo aikštelės, o rytiniai pakampių brūžintojai taip smalsiai ėmė stebėt befotografuojančią, kad pasistengiau fotosesiją užbaigt kuo greičiau. Nekoks paparacis, bet Nematomas Žmogus kantriai pozavo...
Su daug gerų linkėjimų -- Vilma

Neilgtrukus atkeliavo dar vienas el. laiškas:

Laba diena, antras laiškas papildymui -- po dviejų dienų batai dar buvo maždaug ten pat.
Su gerais linkėjimais -- Vilma

— Dėkui, Vilma, už vaizdinį kolekcijos papildą, o ypač už autoironišką lydlaiškį (aplinkybės, kuriom kas nors subataujama, kaip kokie metaduomenys – smagu žinot, kas ir kaip).

(xxxvii) Undinbatis

Dukra Gabrielė batauja Australijoj, mama Anita – namie knygose. Lapkričio 3-ią gautas laiškas su priekabu:

Sveikas, Virginijau.
Kol Gabrielė svarsto, ar nebūsi persisotinęs australietiškais batais (gal nebespėji kelti į kolekciją?), nesusilaikau smagumo dėlei neatsiuntus dar vienų literatūrinių. Šiaip ar taip, rasti. Undinės juos rado, o Jurga Tumasonytė, matyt, nufotografuot negalėjo, tai aprašė ir į knygą sudėjo. O aš radau ten.

— Ačiū, Anita!
Literatūrbačiai prašos rūšinės žymos, tai pridėjau.