(xlviii) Vorbačiai

Vido akys užkliuvo:

Būna sportbačių, o būna, pasirodo, ir vorbačių.
Vilnius, Lvivo ir Slucko gatvių kampas.

— Dėkui! Iš toliau žiūrint, išties vaidenas voras milžinas, tupintis ant akmenų krūvelės.

(524) Kabikai prie kino ir pora porų

Vilma šeštadienį atsiuntė:

Laba diena,
dalinuosi pirmiausiai kolegos Dainiaus trofėjumi, subatautu balandžio 28 d. tarp filmo pagal šiek tiek ir vilniečio Leopoldo Tyrmando romaną ir pasivaikščiojimo po pavasarinį Vilnių. Pora suvarstomų, rods, moteriškų batų, kabojo kleve tarp „Vingio“ kino teatro ir stotelės. Kadangi buvo sunku atsispirti batavimo pagundai, į medį nukrypo iš karto pora (telefonų) fotokamerų, siunčiu ir akylojo Dainiaus, ir savo nuotraukas.

— Dėkui, Dainiau ir Vilma, už kolekcijos papildą!

Vakar paskelbiau kabikus, o šiandien atkeliavo papildymas – dar Dainiaus radinių:

Kolegai Dainiui ir toliau sekasi, gegužės 13 d. vėlyvą vakarą jis Šeškinėje, Čiobiškio gatvėje subatavo dar porą porų. Perfrazuodama kupiškėnišką akatautoj! [maždaug: ohoho!], tegaliu tik su pasigėrėjimu apibendrinti: abatautoj! Viliuosi, kolega šias basutes subatavo pakeliui nuo vienos šeimininkės prie kitos.

Su gerais bat-linkėjimais -- VilmaB.

— Dar kartą abiem ačiū!

(xlvii) Žydintys botai

Karolina M. atsiuntė ketvirtadienį, tik šiandien prisirengiau paskelbt (atsiprašau):

Labas vakaras, Virginijau,
šiandien Meda subatavo tam tikrą atsaką Gabrielės radiniui.
Tikslaus adreso nepasakysiu, kažkur Varšuvos Senamiestyje. O kodėl aš tokių neradau, kai buvau Varšuvoje? Turbūt dėl to, kad kovo pradžioje dar buvo žiema.

Lenkiški linkėjimai nuo Medos.
2023.05.18

— Dėkui, Meda! Ir Karolinai ačiū už patarpininkavimą.

(Kažkokios cheminės, mano akimis, tų gėlių spalvos. Žinau, kad yra toks dalykas kaip gėlių dažai. Gal jie šiuo atveju pasitelkti buvo? Tik spėju.)

(523) Pakelėbatis einamasis

Buvo pakelėbačių, dauguma pro mašinos langą pastebėti; gal galima juos vadint važiuojamaisiais pakelėbačiais? O ką vakar atsiuntė Alius – einamasis pakelėbatis, t.y. išėjus paspaceravot pamatytas:

2023 gegužės 8

Vilniaus r.

Užugriovių k.

Pievų g.

— Dėkui, Aliau! Labai įspūdingas kadras.

(522) Valakupių samanbatis

Priešistorė: nesitikėjau penktadienio pavakary sutiksiąs Jolantą K. – renginio skelbime nebuvo įrašyta (nors vadeliojo vyksmą); seniai nesimatę buvom, po visko apie tą aną ir trečią šnektelėjom; o apie ketvirtą (aišku ką) abu lyg kartu prabilom — — bet juk tavęs nėr facebooke, iš kur žinai apie tą apsamanojusį batą? – nežinau, maniau, šneki apie kokį esantį batautojų radinių kolekcijoj, yr ten tokių, apsamanojusių – paprašiau, kad atsiųstų; aišku, kada ir kur rastas nurodytų, o jei koks rišlus pasakojimėlis iš kelių sakinių susidėstytų, tai išvis puiku būtų. — Atsiuntė:

Labas rytas,
Siunčiu batą, kuris pamatytas balandžio 30 dieną Valakupių (kaip reikia sakyti) miške.
Istorijos nelabai yra. Gražų miško taką aptikom, kai ieškojom, kur galima paleisti nuo pavadėlio šunį palakstyti ir patiems smagiai pasivaikščioti. Dabar jau dveji metai šuns nebėra, o mes vis atvažiuojam.

— Dėkui, Jolanta, už kolekcijos papildą. Ir sveikinu: dabar drąsiai ir išdidžiai gali save vadint, be kitų savivardžių, ir tikra batautoja! Batautojų sambūris oficialiai neužregistruotas, pažymėjimo nesitikėk, o batinę bendrystę garantuoju.

(521) Naujininkų prie-garažbačiai

Ką tik, prieš pusvalandį, atkeliavo Karolinos M. laiškas su labai džiuginančiais radiniais:

Sveiki, Virginijau,

vakar (balandžio 19) su draugu išsitraukėme dviračius ir ėjome iki degalinės padangų prisipūsti. Nors dviračius nusivedėme nemenką atstumą, o kompresorius neveikė, pasivaikščiojimas nenuėjo veltui, nes aš radau du batus, o štai dar vienas žmogus sužinojo apie batavimą.
Šalia Naujininkų garažyno Prūsų gatvėje.

— Dėkui, Karolina! (Va tokius radinius įsivaizduoju kaip „tikruosius“.)

(520) Įvairiabatybė

[nesigalvojau naujo žodžio pavadint šitą įrašą, prisiminiau jau pavartotą]

Vakar vakare atkeliavo Gabrielės M. sesės Karolinos siuntinys:

Labas vakaras, Virginijau,
mestelėsiu neblogą papildymą Jūsų kolekcijai.
Batautojų ratas plečiasi. Bet apie viską iš eilės.

Nr. 1 →
Tiksliai nepasakysiu, Didžioji ar Aušros vartų gatvė, bet – Senamiestis. Šalia gulėjo dar maišas su rūbais. Tokia įdomi vieta rūbams palikti. Galvoju, gal skyrybų drama kokia? Balandžio 12 d. pavakarys.

← Nr. 2

Draugė Rasuolė subatavo Cėsyje, Latvijoje, pastarąjį sekmadienį, balandžio 16 d.

[ką turi primint šie batai, galima sužinoti čia]

Nr. 3 →

Šiandien, balandžio 18 d., Basanavičiaus g. 2.
Sesei turėtų patikti. :)

— Dėkui, Karolina, už siuntinį. Ir sveikinu Rasuolę prisidėjus prie batautojų!

P.S. Ilgokai sprendžiau, kokį numerį įrašyt skliaustuose, – xlvii ar 520; lyg labiau tiktų numeruot romėniškom mažosiom, bet: ana įvairiabatybė buvo arabiškai, tai ir šita tebūnie taip pat.

(xlvi) Vazonbačiai

[tikriausiai atkreipėt dėmesį: jei radinys „tikras“, t.y. batą ar batus galima pavadint pamestu (-tais), atrodo lyg pamestas (-ti), tas įrašas numeruojamas arabiškais skaitmenim; jei radinys „netikras“ – įrašas numeruojamas romėniškais, kurie žymimi mažosiom raidėm]

Vakar vakare atkeliavo Gabrielės M. laiškas, pavadintas „Radinys po pertraukos“:

Laba diena,

jau kurį laiką nieko neradau, bet galbūt tiks į kolekciją. Narbuto stotelė Vilniuje lietingą sekmadienio pavakarę.

— Dėkui, Gabriele! Tiko, tik kitą įrašo numeraciją pasitelkiau. Tikrai toks pavasarinis radinys; čia kokie miežiai ar kas?

(xlv) Prizbatis

Popieryne radau išsiplėštą lapą iš senų Šiaurės Atėnų – labai senų, praeito amžiaus, 1990 II 14 (nr. 2; tiražas – 50 000 egz.; ir redaktoriai dar trys – Juozaitis, Stoma ir Šaltenis). Nemaža dalis tuolaikių savaitraščio skaitytojų, manau, pradėdavo nuo paskutinio puslapio, nuo „Haid parko“, kur būdavo skelbiami redakcijai siųsti laiškai įvairiausi. Išplėšoj, p. 8, yra laiškas be parašo („Galiu ir nerašyti, ponas Šalteni, bet kodėl nepasakyt visos teisybės į akis. Nepatinka. [...] Pasakysiu tiesiai į akis – visi, kas žino, juokiasi iš tokio laikraščio pavadinimo!.. Aš perduodu, ką girdėjau. Prie ko čia Atėnai?.. Dura išėjo su mano batais, kablas vos laikės. Kas tada? Gerai, tarkim Atėnai, bet ar gali normali lietuvaitė tik po technikumo už algą padorius žieminius batus nusipirkt? [...] Šiaurės Atėnai – dirbtinis, netikras, pižoniškas pavadinimas. [...]“). — Po laišku – Redakcijos pastaba:

Agniaus Tarabildos piešinys

Pradėdami leisti „Šiaurės Atėnus“ sutarėm nespausdinti anoniminių laiškų. Tačiau šis aistringas laiškas yra PIRMAS(!), įkritęs j talpią redakcijos statinę. Nors turime įvairių spėlionių dėl jo autorystės.

Kol kas esame neturtingi – atliekamos laimės, deja, nei stalčiuose, nei kasoj neturim ir su žieminiais batais striuka – tačiau atsistojusi ant kojų redakcija žada įsteigti įdomiausių laiškų autoriui ŽIEMINIO BATO PRIZĄ!

— neatsimenu, kad ką nors būčiau girdėjęs apie šio prizo teikimą (gal taip ir liko – tik sumanymas?). Galima būtų paklaust Gintarės A., Laimio J., kitų, bet tingis.

(519) Plaukia sau batelis

Vakar coll. Donata atsiuntė savo — — norėjau iš inercijos rašyt: radinį, bet juk netikslu; gal – matinį (kas rasta – radinys, kas tik matyta – matinys):

Virgi, čia šiandien per pietus [13:18] batas plaukia Nerim ir tuoj bus po Žirmūnų tiltu. Kaip pastebėjai ar ne, pa- (iš)mestais batais bandau vertinti ekonominės krizės laipsnį. Keletą mėnesių atrodė – beviltiška krizė, visi batus sunešioja iki skutelių, kuriuos supila į šiukšlių konteinerius. Bet štai: plaukia sau batelis!

— Dėkui, Donata! Be kita ko, ir už staigią reakciją (batautojos refleksas suveikė?).

Kad būtų aiškiau, dera pridurt: vakar stipriai snigo; tie balti taškai ir brūkšneliai nuotraukoj – snaigių atvaizdai.