(641) Rotoruabačiai

Vakar iš ryto atkeliavo dar vienas Gabrielės laiškas iš Naujosios Zelandijos:

Labas vakaras/rytas,

nors Rotorua yra maždaug dvigubai mažesnis miestas už Taurangą, jame žymiai daugiau ką galima nuveikti. Taip pat, žinoma, ir rasti batų.

2024-11-13, Hinemoa Street

2024-11-16, Longmile Road

— Ačiū, Gabriele, kad neužmiršt į žiemą įžengusios Lietuvos batautojų bendruomenės;

mums čia sunkoka/šaltoka tampa bataut :)

(640) Taurangbačiai

Šįryt atkeliavo siuntinys iš Naujosios Zelandijos (vėl):

Labas vakaras/rytas,

Tauranga – ne itin įdomus miestas, kuriame nelabai ko yra. Iš pradžių atrodė, kad ir batų nebus, bet kai pasipylė, tai kaip iš gausybės rago.

Gabrielė M.

— Dėkui! [Šiaurės pusrutuly pro langą pažvelgęs matai sniegą, o va Pietų – viskas žalia, marškinėliai trumpom rankovėm; bet vis dėlto ne, nenorėčiau, net jei būtų galimybių, skraidyt paskui šilimą; per gerai – negerai.]

P.S. (dėl juoko) Būna, kad raides baksnodamas sukeiti vietom; galėjau suspaudyt: tauragnbačiai (radiniai Tauragnuos).

2024-11-01, Maunganui Road / Adams Avenue

2024-11-03, New Zealand State Highway

2024-11-03, New Zealand State Highway

2024-11-07, Matapihi Road

2024-11-08, Cameron Road

2024-11-08, Chapel Street

2024-11-09, Beach Road

(lxv) Eilėraščio vandenynbačiai

Ką tik (regis, vakar, o gal užvakar) bibliotekon atkeliavusiam naujam Metų numery perskaičiau štai šitą Manto Balakausko eilėraštį:

sportbačiai

į krovininį laivą tėškėsi uraganas

tūkstančiai Nike sportbačių

per bortą išlėkė į atvirą jūrą

jie iki šiol guli

vandenyno dugne

bangų purslai

tarsi primindami apie gelmėse tūnančius turtus

kartais išmeta juos į krantą

man praverstų

kokybiški sportbačiai

iš vandenyno dugno

vis dar esu

pilnas nenueitų kilometrų

tik kažin kur eičiau

jei tai pavyzdžiui būtų

Air Jordan bateliai

dėl kurių žmonės

vis dar lengvai vienas kitą

išduoda ar netgi pražudo – – (nr. 11, p. 53)

Jūrbačių kolekcijoj tikrai daug, bet ar yra bent vienas vandenynbatis? Neatsimenu.

Jei toks radinys – Nike firmos vandenynbatis – kada nors atkeliaus, manau, šį eilėraštį prisiminsiu ir priminsiu.

(639) Tvarkingieji lisabonbačiai

Coll. Donata grįžo iš (nuolat lankomos) Lisabonos; X 26 radinys:

Durys užmirštos ir nedarinėjamos, Virgi! Nesakyk, kad kas gražiai pasidėjo batus, eidamas į vidų. Lisabonos gyventojai – tvarkingi (kartais) ir nebereikalingus daiktus gražiai padeda, o ne numeta kur. O kokia rua – matai.

— Dėkui, Donata, lisaboniečių advokate!

P.S. Neišmanėlio klausimas: tikriausiai gatvė pavadinta pagerbiant Lisabonoj gimusį šv. Antaną Paduvietį? 

(638) Pora iš Stambulo ir prieduras

(Vis dėlto daug žmonių esu įpainiojęs į batavimo tinklą...)

Coll. Ieva buvo Turkijoj, štai jos parvežtos lauktuvės:

Mano stambulbačiai rasti tik priešpaskutinę buvimo ten dieną (10-27), skverelyje (maždaug: Kamer Hatun, Çatıkkaş Sokak, Tarlabaşı No:14, 34435 Beyoğlu/İstanbul, Türkiye) visai netoli laikinų namų, pro kurį kasdien bent porąkart praeidavau (regis, anksčiau jų ten nebuvo). Skverelis skyrė link turistinio centro su turgumis judriu Tarlabaşı prospektu vedančią kryptį ir mano rajoną – kiek apgriuvusį, kiek apleistą, bet nepaprastai šarmingą ir fotogenišką kvartalą, talpinantį ne tik daug XIX–XX a. sandūros pastatų, kasdienio buitinio vietinių gyventojų chaoso, bet ir Adomo Mickevičiaus muziejų.

Labai sunku galvoti apie tai, kas iš viso šio grožio ir žmonių gyvenimų liks po greitai turinčio įvykti didžiausio šio amžiaus žemės drebėjimo, kurio epicentras numatomas būtent Stambulo centre.

— Dėkui, Ieva! Apie numatomą žemės drebėjimą nieko nebuvau girdėjęs; bet tai juk tik prognozė, juk gali būt ir ne stipriausias... norėtųs tikėt.

Prieduras Ieva ne tik Adomo Mickevičiaus muziejų paminėjo, ir nuotrauką su Mickevičiaus gatvės lentele prie laiško prikabino. Ir bemat prisiminiau, ką skaitęs prieš jau beveik 15 metų: kaip Herkus Kunčius temstant ieškojo Mickevičiaus muziejaus (2010-ais per du Kultūros barų numeriu ėjo jo rašinys „Stambulas: apie tariamą laisvę ir pavydėtiną vyriškumą“). Štai tas prisimintas gabaliukas su džiūstančių skalbinių girliandom kaip Ievos nuotraukoj:

Įkvėptas paskutiniųjų Adomo Mickevičiaus laiškų, rašytų iš Stambulo, pasiryžau rasti gatves, kuriomis Poetas vaikščiojo, namą, kuriame jis keletą mėnesių gyveno ir nelemtai mirė.
Delsiau. Kasdien bastydamasis po Stambulą jaučiau, kaip konkretybė, dar Vilniuje sukurta vaizduotės, sklaidosi tarsi migla. Apėmė nusivylimas, kad jau niekur neberasiu vietų, kurios Adomui Mickevičiui priminė Lietuvą ir apie kurias prieš pusantro šimto metų jis rašė laiškuose.
Tačiau paskutinę kelionės dieną vis dėlto ryžausi. Kai Stambule gyvenantiems draugams iš vakaro prasitariau rytoj eisiąs į Dolapdere rajoną ieškoti niekam nežinomos Tatli Badem gatvelės, šie prašė verčiau nerizikuoti. Tačiau supratę, kad geruoju manęs neperkalbės, primygtinai reikalavo, kad eičiau ten tik šviesiuoju paros metu.
Deja, tądien lemtingai užtrukau Beyoglu apylinkėse.
Tik pavakary, sėkmingai įveikęs Istiklal gatvės grūstį, praėjęs pro Didžiosios Britanijos konsulatą, kurį prieš keletą metų susprogdino „Al Qaeda“, atsidūriau nepažįstamoje Tarlabaši gatvėje.
Žemėlapyje mano ieškomos Tatli Badem gatvelės nebuvo, klausti praeivių nedrįsau, mat kuo toliau ėjau, tuo sutiktų vyrų veidai man rodėsi rūstesni, atšiauresni, o moterys varstė vis nepatiklesniais žvilgsniais. Tad pasiklioviau vien intuicija ir, pro nebylią žmonių spūstį irdamasis pirmyn, akimis ieškojau, kur turėčiau pasukti, kad atsidurčiau Kalyoncu Kullugu gatvėje, kuri galbūt nuves į tikslą...
Ir staiga šiame nejaukiu tapusiame mieste, tirštėjančiai prieblandai grėsmingai pranašaujant, kad netrukus Stambulas nugrims į akliną tamsą, ties gatvės kampu išvydau lentelę. Joje buvo parašyta: „Adomo Mickevičiaus muziejus“ ir nurodyta kryptis.
Stačiu kalno šlaitu pasileidau žemyn, stebuklingai atrasdamas dar Vilniuje susikurtą Stambulą, kuris prieš pusantro šimto metų Adomui Mickevičiui atrodė toks panašus į prarastąją Lietuvą.
Ir nors šiandien čia nebebuvo snaudžiančių šunų, tarp kurių ramiai vaikštinėtų vištos, kalakutai ir kiti „sutvėrimai“, o grindinio nedengė nei mėšlo, nei pūkų kilimas, pasijutau taip, tarsi prieš gerus dvidešimt metų leisčiausi Naugarduko gatve žemyn, Pylimo gatvės link.
Žmonių buvo vos vienas kitas. Netrukus išsislapstė ir vėlyvieji praeiviai. Niūriuose skersgatviuose mačiau džiūstančių skalbinių girliandas. Ant suklypusių šaligatvių riogsojo viryklės, spintelės, šaldytuvai, taburetės, stalai... Viskas užgriozdinta. Paslaptingos landos – aklinai užbarikaduotos. Nei dviračiai, nei motociklai, nei automobiliai čia nevažinėjo. Keletas apšepusių vaikų, prie griūvančio namo išvydę nelauktą svečią, turbūt paskubomis jau tarėsi, ar nevertėtų pranešti augesniems broliams apie priklydusią auką.
Nuojauta, kad iš Stambulo – kaip ir Adomas Mickevičius – gyvas neištrūksiu, vis giliau skverbėsi į nutirpusią sąmonę. Sparčiai temstant, viltis surasti poeto namą geso. Prie mečetės sutiktas mula, kai to paklausiau, tik gūžtelėjo pečiais. Ir tada, mano laimei, daržovių pardavėjas, jau bandantis užrakinti skurdžią savo parduotuvę, riktelėjo, kad taip, jis žino: kadaise šioje gatvėje gyventa poeto Adomo Mickevičiaus. O jo namas – šalimais, vos už keleto žingsnių.
Muziejaus durys, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo užrakintos. Ant fasado kabojo marmurinė lenta, liudijanti, kad šiame niekuo neišsiskiriančiame name iš tikrųjų gyveno Adomas Mickevičius. Išsitraukęs fotoaparatą ketinau, nors ir prietemoje, padaryti keletą nuotraukų. Tuo metu iš Tatli Badem gatvelės atklydo klegančių vaikų ir moterų pulkelis. Įsidrąsinęs juos sustabdžiau ir paprašiau, kad mane nufotografuotų šioje „atminties vietoje“...
Kai kopdamas į kalną jau visiškoje tamsoje ėjau atgal iš Adomo Mickevičiaus „lietuviškojo“ Stambulo, pasižadėjau, kad būtinai čia sugrįšiu – gal ne rudenį, o šviesesniu metu, ir ne pavakary, o tada, kai namo (muziejaus) durys bus atvertos, kai miestas, kuris man pasirodė sklidinas gyvenimo džiaugsmo, skleis Orhano Pamuko diagnozuotą ilgesį. (KB, 2010, nr. 11, p. 61–62)

Atminty apie dieninį Herkaus K. apsilankymą Mickevičiaus muziejuj Stambule – nieko; gal neaprašė, gal neskaičiau.

(637) Aucklandbačiai

Gabrielės siuntinys atkeliavo vakar priešpiet, kai buvau įnikęs į savo maltibačių pristatymą. Tik šįryt imuos radinių iš (maoriškai) Aotearoa:

Labas vakaras/rytas,
Naujos šalies nepridėsiu, bet galbūt pavyks praplėsti Naujosios Zelandijos batogeografiją? Šį kartą, tiesa, ne, nes radiniai iš Aucklando, iš kurio batų kolekcijoje jau yra [žr. čia ir čia]. Beje, pirmasis radinys pasitaikė praėjus maždaug 2,5 val. po to, kai nusileidau Aucklando oro uoste.
P.S. Vienu atveju teko gerai įsižiūrėti, kad paaiškėtų: ten tikrai batas!

2024-10-20, Great North Road

2024-10-19, Hopetoun Street

2024-10-20, New Zealand State Higway 1

     

     — Ačiū, Gabriele!

     Tas aulinis vidury

     greitkelio daro įspūdį.

(636) Maltibačiai, arba, švelniai sykiu su Anita tariant, maltinukai

Savaitę pabuvom Maltoj (trečiadienį atskridom, trečiadienį išskridom). Pradžioj – nieko, nors tikrai žiūrinėjau. Sekmadienį (X 20) papuolėm į mugę Florianoj; nežinau, gal kitose mugėse nepastebėdavau, tik čia – prekeivių stalai uždengti staltiesėm, daugiausia baltom (kad nekristų į akis, jog stalai skirtingi?); einam su drauge, dairomės, ji vis prieina pažiūrėt iš arčiau (gal kas lauktuvėm tiktų?); o aš tik prie vieno stalo buvau sustojęs, nes batą pamačiau:

Šiaip tai čia tokie ruošiniai, vaikams; ant gretimo stalo pristatyta buvo indelių su įv. spalvų kažkokiais smulkiais biriais dalykais; jei gerai supratau, nuplėši lipnų atskiros piešinio dalies popierių, pabarstai ko nors ir tokiu būdu nuspalvini.

Nusipirkau tą batą; jei/kai užplauks koks šūdas ant smegenų, imsiuos spalvint – birūs dalykai bus Ričardo Š. padovanoti smėliukai iš įvairiausių pasaulio vietų.

Gerą valandą užtrukom toj mugėj; einant Tritonų fontano link (veikia tik savaitgaliais? penktadienį neveikė; tuoj už to fontano prasideda sostinė Valletta; Malta – šalis be tarpų, viskas ten sulipę sukibę; tarpams vietos nėr) ties Kristaus Karaliaus skulptūra – žiūriu, batai. — Taip, negali sakyt, kad pamesti; vieno iš prekeivių batai; matyt, basom kur nors paėjo – gal iki fontano? daiktai irgi likę.

Tik dabar pastebėjau, kad tie balti batai su žyme, kuri siejas su Ukraina, – prie batraiščio skylučių įsiūta mėlyna-geltona juostelė.

Beje, ir Maltoj (konkrečiai – Sliemoj) mačiau Ukrainos vėliavų, pritvirtintų prie daugiabučių balkonų.

Jeigu būni kokioj šaly ir neapžiūri bent vienų kapinių, vadinas, tik pusiau buvai; nes mirusių neaplankei (tokia vg nuomonė, tik nuomonė).

Maltoj aplankėm dvejas kapines. Vienas – šalia senosios sostinės Mdinos esančiam Rabate (mažytes, pritutintas). Kitas, kolonijinių laikų, kuriose britų prilaidota, – Ta' Braxia Cemetery – esančias pakeliui iš Sliemos (kurioj nakvodavom) į Vallettą. Kai tik pirmąkart važiavom į sostinę akys už tų kapinių užkliuvo. Bandėm apžiūrėt pirmadienį (X 21) popiet, grįždami iš Marsaxlokko; išlipom neprivažiavę Florianos, paėjom atgal – deja deja, visi vartai užrakinti. Vakare išgooglinom, kad kapinės atidarytos būna tik porinėm dienom priešpiet. Kitąryt – antras bandymas. — Ech, kartais naudinga nebūt labai padoriam, vaikščiot tik šaligatviais. Nukertam kampą per mašinų stovėjimo aikštelę? Nukertam. Ir va tos aikštelės vidury – pirmas tikras batautojo radinys.

Apžiūrėję kapines nusprendėm: laiko iki vakaro per akis, ogi imkim ir pėsčiomis grįžkim Sliemon; kad būtų galimybė persigalvot (ai, pavargom, pasinaudokim viešuoju transportu), nusprendėm eit tuo maršrutu, kuriuo važiuoja autobusas. Einam einam, einam einam, kur esam – neaišku (kad vienas miestelis [angliškai kaimu, village, vadinamas] baigės ir prasidėjo jau kitas – tesuprasi tik iš ženklų-užrašų). Žiūrim – prieky bažnyčia; didoka, atskiras pastatas, o ne įduras į statinių eilę, kaip dažnai būna; beje, gal tik man Maltos bažnyčios pasirodė panašios viena kitą, architektūros prasme? Priėjom, panašu – uždaryta; sakau, prieisiu, užsifiksuosiu, kas čia per viena.

Aha, san Ġużepp turėtų būt šv. Juozapas, parrokkjali panašu į parapiją, o pirmas žodis, knisja, niekas kita, tik bažnyčia. (Jau vakare pagooglinau, kur ta bažnyčia stovi; lietuviškai ją derėtų vadint Kalkaros Šv. Juozapo bažnyčia.)

— Išsiaiškinęs – žvilgt už kampo. O ten, prie pat bažnyčios sienos, – padas guli. Nufotografavau šiek tiek atsiraukęs.

Štai tiek tikrų ir netikrų maltinukų.

(Teksto gal ir per daug pribaksnojau; atsiprašau.)

(lxiv) Batų medis

Šį pavasarį Alius nufotografavęs atsiuntė batų namą – batais apkaltą namą; penktadienį Agnė prie birminghambačio pridūrė tądien nufotografuotą batų medį – batais apkaltą medį, vietinį.

Tas medis auga Olandų gatvės pradžioj: jei išlipi Vasaros stotelėj iš, tarkim, 34 autobuso, važiuojančio į stotį, ir grįžti atgal, žiedo link, kairėj pusėj kelias dešimtis metrų paėjus.

Batai prikalti ne bet kaip, vadinas, kalęs žmogus kokią žinią norėjo praeiviams pranešt?

Jei batai būtų nosim į viršų, galėtum pagalvot apie žmogaus augimą; šiuo atveju – galvoj tesiklosto posakis: sendami vaikėjam.

(635) Birminghambatis

Visi Šventi yra diena, kai ne tik lankai mirusius; ir daug gyvų sutinki; sakiniu kitu persimeti; žmonės tave pamatę šį tą prisimena, pvz., kad telefone turi nufotografavę pamestą batą, tik vis neprisiruošė persiųsti; skubėt niekur neskuba, ima ir padaro tai, ką seniai ketino. Vakar iš Agnės gavau:

Rugsėjo 19

Birmingham

Prie: Edgbaston Reservoir 

[rezervuaro, vandens saugyklos;

o jei pasakius: tvenkinio?
hmm, gal ir ne]

— Labai ačiū!

Radinių iš Anglijos kolekcijoj palygint nedaug.

(634) Dar vienas pamestinukas

Dainius M. atsiuntė, jau senokai (X 24, sykiu su prieduru prie vasarinio savo radinio). Info apie šį radinį tiek:

Pamestinukas Rato g., Vilniuje

2024-10-23

          — Dėkui!

          Ar pamestinukas virto rastinuku – nežinia.