(305) Praeitas ruduo, Lietuva–Ispanija: batų romanas

Marius P., įspūdingo natiurmorto autorius, šįkart atsiuntė romano planą (plėtoti siužetą galima kaip kas išmano):

2018 IX 29

Pirma dalis
ŽLUGIMAS
             I skyrius →
          Šiaurės miestelis. Ruduo. Madam nebepareis

2018 X 21

← II skyrius   

Belmontas. Ruduo vėliau. Monsieur neatlaikė

2018 XI 16

Antra dalis
PRISIKĖLIMAS, o gal tik PRISIKĖLIMO VILTIS
             III skyrius →

          Gran Canaria. Kurortas. Dar ne romanas

2018 XI 12

← IV skyrius   

Gran Canaria. Vėlyvi svečiai. Trumpam

— Ačiū, Mariau!
Kaip redaktorius iš profesijos, nesusilaikiau: padalinau romaną į dvi dalis – ir veiksmo vieta, ir veiksmo pobūdis, regis, neprieštarauja tokiam struktūros patobulinimui :)

(304) Trečias radinys Sidnėjuj

Laba diena, Virginijau,
Bevaikščiodama ne pačiomis turistiškiausiomis gatvėmis radau ryškiai raudoną sieną, o prie jos... Batą.
Siena lygi ir iš pažiūros slidi. Gal kas bandė lipti ir pametė?
Gabrielė M.

2019-07-08; Kelly street, Ultimo, Sydney, NSW





















— Dėkui, Gabriele, už kolekcijos papildą. (Prasidėjo atostogos, gal ir man koks pasipainios po akim; viliuos.)

(303) Dar radinių iš Australijos – ne juoda katė nakty, ne balti katinai dienoj

Gabrielė M. toliau batauja po Australiją:

Labas vakaras (diena? rytas? pasimečiau),
Ilgai laukti Sidnėjuje neteko. Panašu, kad kažkas atsisėdo ant suoliuko, bet nueidamas pamiršo...
Čia jau vakaras, o ir šlepetė tamsi, bet, tikiuosi, matosi.
2019-07-03
William street, Sydney, NSW

















— Ačiū, Gabriele!
Prisiminiau m-me Butterfly šleputes, 2011-ais rastas Juozapavičiaus gatvėj; spėliojimai apie tai, kaip viskas galėjo vykt/atsitikt, – papildomas malonumas, teikiamas batavimo.

Vos spėjau šlepetę įdėt kolekcijon, dar atkeliavo, šįkart pora:

Labas rytas,
Kaip tik atėjau į el. paštą, kad naują radinį atsiųsčiau.
Naktį buvo juodas, dieną – šviesūs. Bet juk ne tas pats? Nors gatvė ta pati, bet suoliukas lyg ir kitas.
2019-07-04
William street, Sydney, NSW.

















— Antrąkart: ačiū!
Beje, viešieji suolai labai gražiai atrodo; įdomu, ant kokių sėdėt patogiau – va tokių ar kaip pas mus seniau būdavo – tokių riestesnių? Aš tai mieliau sėsčiau ant Romantico :)

(302) Dar vienas radinys iš Perto

Kai sekas, tai sekas.
Gabrielė vėl atsiuntė:

Penktadienio proga ir vaikiška šlepetė prie Perto vaikų teismo.
Pier street, Northbridge, WA.

— Dėkui, Gabriele!
Jei reiktų spėt, kam priklausė šita rožinė šlepelė, manyčiau, reiktų atmest variantą, kad paauglei, lydimai į teismą, – bemat būtų pastebėta, kad apklausiamoji ar teisiamoji be vieno bato.

(301) Dar vieni londonbačiai

Coll. Justė persiuntė:

draugo komandiruotiniai iš Londono, 2019-06-20
tiksli vieta: Unnamed Road, Poplar, London, UK

— Ačiū, Arvydai, ir sveikinu užsikrėtus batavimu! Dažniausiai nepagydoma liga, nors ir ne mirtina :)
Ir Tau, Juste, dėkui.

Pamatęs šitą radinį, prisiminiau savąjį – irgi ten pat: irgi vyriškų pora, tik ne suvarstomų. Gal kas Londone grobia vyrus, prieš tai nuaudamas?
Basų vyrų grobikas, – neblogai skamba.

(300) Australbatukas iš Perto

Australijoj bataujanti Gabrielė M. šįkart savo radinį atsiuntė tiesiai ten, kur reikia:

Labas rytas,
Kiek gali mama tarpininkauti...
Nuotraukose nesimato, tačiau voras jau spėjo pasinaudoti šiuo radiniu savo namams sutvirtinti.
2019-06-18,
Queens Crescent, Mount Lawley, WA.

— Ačiū, Gabriele!
Ir į Donatos Krokuvoj rastą žiūrint, ir į jūsiškį iš Perto – spalvos, tiksliau, jų derėjimas krenta į akis: kad batai nelyg chameleonai prisiderintų – na ne; kad radęs batą ieškotų kur padėt galvodamas apie spalvas – na irgi vargu; vadinas, visiškai atsitiktinai „susiderino“? Spėčiau, kad taip. Gal yra kitų hipotezių?

(299) Toks likimas: vienas ir be raištelių

Vilmos siuntinys iš Jungtinių Valstijų:

Laba diena,
likimo vėjai užnešė į Los Andželą, kur 12-osios gatvės ir Magnolijų alėjos kampe gyvena vienas iš daugybės miesto benamių, rods, iš piečiau esančių Amerikos žemių kilęs vyras. Gegužės 30 d. ten praeidama šalia jo kuklios prieglaudos pamačiau vaikišką batą. Siunčiu vaizdą iš to gatvių kampo – toks kontrastingas žemės rojus.

— Ačiū, Vilma!

(xxxv) Paminklas Ukrainos ir Švedijos sąsajai

Karolina M. atsiuntė šituos batus:

Laba diena, Virginijau,
paprastai sportininkai, baigę karjeras, kabina sportbačius ant vinies, o štai du garsiausi „žydrai-geltoni“ futbolininkai Andrijus Ševčenko ir Zlatanas Ibrahimovićius saviškius paliko Dnepro upės pakrantėje :) 
2019.06.15
Kijevas

— Ačiū, Karolina!
Pamatęs tą batų porą, ėmiau svarstyt: Ibra, regis, nėr žaidęs jokiam Ukrainos klube; gal kuriam nors kartu su Ševčenko? O gal tiesiog tos pačios – geltona ir mėlyna – nacionalinių vėliavų spalvos lėmė, kad jų batai tapo pora? O gal šitaip įamžintas Europos futbolo čempionatas, vykęs 2012-ais, – Ukraina ir Švedija žaidė vienoj grupėj ir abi nepateko į tolesnį etapą?

(298) Z Krakowa – do butołowa

Coll. Donatos siuntinys su lydlaiškiu:

Virgi, čia Tau su visais linkėjimais iš Krokuvos.
Batas Jabłonowskių gatvėje ant namo nr. 10 palangės 2019-05-24, apie 14 val. 56 min. Mudvi su Beata dar pasvarstėm, kodėl tokį gerą batą žmogus taip nerūpestingai ir ilgam (ėjom pietauti, jis ten buvo, ėjom papietavę – irgi tebegulėjo) pasidėjo. Nieko nenusprendėm :)

— Ačiū, Donata!
Beje, pirmas batas iš Lenkijos. [Butołów – batautojas, taip išvertė Agnieszka Rembiałkowska.]
Įsiterpdamas į jūsų svarstybas būčiau drįsęs kelt tokią hipotezę (nors ir nepatikrinamą): gal kas nors blogo atsitiko kairiam poros batui? kadangi dešiniajam lyg ir nieko blogo, gal žmogus pamanė gerą darbą darąs palikdamas gerąjį ant palangės – авось kam prireiks/pravers; gal padėjo ant palangės norėdamas atkreipt dėmesį, kad ruda ir morkinė – artimos spalvos? :)

(297) 100% comfortbačiai

Siųsdama coll. Dainiaus radinį, Vilma pažadėjo: „Dar turiu vienus užsigulėjusius ir aš, vėliau atsiųsiu.“ — Štai jie:

Laba diena, šįkart siunčiu savo batus, ne nuo Reformatų skvero, bet irgi iš netolimos vietos: balandžio 6 d. Šv. Stepono g.
Vieną iš pirmųjų šiltų šiumetinių dienų šita gyvenimo vėtyta ir mėtyta pora liūdnai deginosi palei sieną. Užrašai viduje respektabilūs, ko vertas vien exclusive, bet net nedrįstu spėlioti, kokio herojaus batai tai galėtų būti. Toks įspūdis, kad kažkokio nelaimingai 1925–1926 m. emigravusiojo į Prancūziją, kuris iš tolimo šalies pakraščio pėsčiomis atėjo į Paryžių, Lietuvos pasiuntinybę, prašydamas apmokėti kelionę namo.

— Ačiū, Vilma!
O man šie batai ir Jūsų laiškas priminė...
žmogų, apie kurį norėjau šį tą užfiksuot savo tinklarašty: Vaclovą Širvį iš Lieplaukės, kurs 1929–1937 metais klajojo po Europą, daugiausia pėsčias, nes neturėjo pinigų; ketverius metus net patarnavo prancūzų svetimšalių legione Alžyre ir Maroke; žodžiu, žemaitį klajoklį (1938-ais Žemaičių prieteliuj buvo skelbti jo tų klajonių įspūdžiai).