(754) Juodkalnibačiai, i

             centrinė Budvos rivjeros dalis, apie 10 km pakrante, – čia batauta             

Savaitę (X 11–18) teko pabūt Juodkalnijoj.

Radinių iš šios šalies dar nebuvo kolekcijoj.

Aišku, puoselėjau viltį, kad gal ką nors ir rasiu.

Radau daug daugiau negu tikėjaus.

Visi kolekcijos papildai rasti prie Adrijos jūros, bet nė vieno negalima vadint jūrbačiu; kiek supratau, vėjas šiltuoju metų laiku iš žemyno pučia (jūrbačių galima būtų tikėtis nuvykus pačioj sezono pradžioj).

Radau šlepečių, į kurias įsispyrus einama pajūrin, vad. vandens batų (beje, turėjom, bet braidžiojau basas – ne mūsų pajūrio smėlis, gal žvyru vadintinas – labai gerai masažuoja padus); kad nekiltų nesusipratimų, esą ne taip, kaip reiktų, vadinu, visus radinius vadinsiu tiesiog batais.

Atskraidinti (į Tivatą) buvom sekmadienį, kol nuvežė dislokacijos vieton (į Bečićius) – ir vakarop. Buvom nuėję iki jūros, bet jau sutemus (anksti, apie septintą ima temt spalio mėnesį).

Pirmadienis (X 12). Ką darom? Einam apžiūrėt Budvos senamiesčio (iš Vilniaus atskridus priklauso apžiūrėt, nors ir neįrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą; Kotoro įrašytas). Betonuota promenada dar prisivaikščiosim, eikim Adrijos keliu. Paėjom; kai prasidėjo Budva, pasukom į kairę – pakrantės link.

Gasiliūnas, aišku, nusprendė iškart patikrint, ar pakrantėj nesimėto batų.

Mėtos. Ir net ne po vieną.

Grįžtant iš Budvos senamiesčio, nutariau dar kartą užmest akį į savo pirmuosius radinius prie Adrijos jūros;

ir – dar vieną netoliese užtikau, padu į dangų.

Šeštadienį (X 17) vėl atsiradom toj pačioj Budvos paplūdimio vietoj; draugė įsitaisė dar pasidžiaugt saule ir šilima (kurių grįžę Lietuvon tikrai tiek neberasim), o aš, nemėgstantis sėdėt ar gulėt (jei tai ne lova), nutariau patikrint, kaip laikos pirmieji rasti juodkalnibačiai; orientyras aiškus – netoli vėliavos stiebo buvo; — maniau, visi savo vietoj likę; pasirodo – ne: tik padu į dangų gulėjęs; didelis Nike – dingęs (apvaikščiojau nemažu spinduliu, neskubėdamas, į visos puses dairydamasis), o mažasis apsidūręs prie pat vandens ir dar ant šono pasivertęs.

— Juodkalnibačiai, ii —

— Juodkalnibačiai, iii —

— Juodkalnibačiai iv —

(753) Švenčionbatis

Coll. Justė vakar, penktadienį, vakare atsiuntė:

2026-10-09, Švenčionių Norfos parkingas.

Net gaila, kas pametė (matyt, iš mašinos), –

toks naujas ir nenunešiotas :)

— Dėkui už kolekcijos papildą!

Jei antras batas liko mašinoj, gal susigriebs, grįš ieškot (pamestasis guli vietoj, skirtoj elektromobiliams, gan lengva prisimint, kur mašina stovėjo)? Kita vertus, ne piniginę pamatė, galima ir numot ranka į tokį praradimą.

(752) Catanbačiai

Sicilijoj su šeima poilsiaujanti Gintarė vakar atsiuntė:

Labas vakaras,
Eidami link Katanijos autobusų stoties radom batus. Batai kaip batai, bet kur žmonės? Ir dar 2? Tai arba labai skubėjo į autobusą, o gal tiesiog buvo per daug batų. Ir kurgi atspėsi. Savininkų neieškojom, nes patys skubėjome į autobusą. Gerai, kad nepametėm savų.

Catania, Sicilija, Italija. Kur picos ir ledai.
2026-09-20, 15:15

— Ačiū! — Pamatęs vietovardį, prisiminiau serialo Aštunkojis komisarą Cattanį, kurį vaidino Michele Placido; dabar aktoriui jau 80; mūsų galvose Sicilija susijusi su mafija, tai gal ir šituos du skirtingus batus galima įpint į kokį detektyvinį pasakojimą?

(751) Pasiviję rugpjūtbačiai + liepinis

Coll. Ieva vakar atsiuntė:

Labas, Virgi,
jau galvojau, kad sėkmė mane bus apleidusi – taip ilgai niekur nemačiau jokių pamestų batų, o tuomet beveik visi supuolė į rugpjūtį.

Liepos 13 (negi bus pirmasis radinys šiais metais?) Sėlių g., netoliese Žvėryno bažnyčios, užtikau juodą sportbatį, nosim žiūrintį į apleistą Carito medinį namelį.

Pirmąjį rugpjūčio radinį – tapkes – pamačiau mėnesio pradžioj, pirmo sekmadienio pavakarę požeminėj Karoliniškių perėjoj, prie buv. „Saturno“, nutolusios viena nuo kitos kelis metrus kažkodėl žiūrėjo skirtingom kryptim.

Toliau. Po kelių savaičių rastas aulinis pusiau odinis batas Dzūkijos šiluos. Tą dieną (08-22) buvo žymioji ir smarkioji audra, nusiaubusi visą Lietuvą, o aš čia su bičiuliais vaikštanti Zackagirio pažintiniu taku jaučiaus kaip Dievo ausy.

Mėnesio pabaigą (08-26) vainikavo radinys visai šalia Britų ambasados, prie Antakalnio žiedo –
basanoškė su pradilusiu nykščiu.

Rugsėjis naujais radiniais kolei kas manęs nedžiugina.

— Labai ačiū, Ieva, už kolekcijos papildus!

Pradžioj pagalvojau: keturi radiniai = keturi įrašai. Bet persigalvojau. Žmogus pirmąkart šiais metais atsiuntė radinių (ankstesnė siunta atkeliavo praeitų spalio pabaigoj) – negerai būtų, jei išdėstyčiau ant atskirų lentynėlių; tesimato gausa.

P.S. Visiškai tarp kitko: anais laikais batus, kurie apibūdinti kaip aulini[ai] pusiau odini[ai], vadindavom kerziniais (nors derėjo vadint kirziniais).

(750) Liepos pamirštukas

Vakar vėlai vakare atkeliavo dar vienas Karolinos laiškas:

Dar persiunčiu draugės Rasuolės radinį.

Rastas liepos 13 dieną prie Panevėžio miesto kapinių, prisimintas, kai pačiai užderėjo.

— Ačiū, Rasuole! Ir Karolinai dar kartą dėkui.

P.S. Ir Titas Livijus, ir lietuviai mąstė vienodai: potius sero quam numquam – geriau vėliau negu niekad (o gali atrodyt, kad tai patarlė.lt). Kiek kartų sutikęs senokai matytą žmogų esu išgirdęs: O, klausyk, jau seniai turiu telefone tau batą, tik vis neprisiruošiu persiųst. – Tai persiųsk. – Gerai gerai. – Dažniausiai nieko nesulaukdavau. Primint? Ne, negražu būtų. Juk batavimas – tik žaidimas: jei žmogus nenori rimtai įsitraukt, ir nereikia.

(749) Pomediniai

Karolinai – radinių metas:

Sveiki dar kartelį,
na, kai davė, tai davė. Sako, vaikščiojimas yra pats sveikiausias sportas. Ne tik širdies veiklai, bet ir batautojo laimės hormonams.
Čia, ko gero, kokia moteriškė bėgo nuo gerbėjo, norėjo užbėgti į medį it kokia voverė, bet su batais buvo slidu, todėl greituoju būdu juos nusispyrė.
Beje, jei įžiūrite, vienas batas jau okupuotas.

Apkasų/Kalvarijų sankryža, 2026.09.08

— Labai ačiū, Karolina!

Manyčiau, vis dėlto smagiau batauti nei bėgioti nuo gerbėjų mėtant batus :) Dėl okupanto – o gal tai tiesiog smalsus turistas iš Pievų Karalystės ar Respublikos?

(748) Samarqand krossovkasi

Karolina vakar ne tik savo radinį atsiuntė; ir patarpininkavo:

Virginijau,
ar teko kada gauti batą iš Uzbekistano?
Draugė Meda siunčia.

Samarkando Naujamiestis
2026.09.07

— Ne, radinio iš Uzbekijos kolekcijoj dar nebuvo; išvis iš to pasaulio regiono, Vidurinės Azijos, regis, nebuvo.

— Nuoširdžiausiai ačiū, Meda, už raritetą! Ir tarpininkei dėkui.

P.S. Beje, mes kedus pasiskolinom iš anglų, o uzbekai, pasirodo, tą patį apavą vadina iš rusų pasiskolintu žodžiu.

(747) Sukilėlių pora

Vakar vakare atkeliavo Karolinos laiškas su priekabais ir visa istorija:

Sveiki, Virginijau,
istorija tokia, kad rytais važiuoju į darbą Sukilėlių gatve, pro Rasų kapines. Vakar ten pastebėjau batus, tačiau toje vietoje nėra kur sustoti. Šįryt jau strategavau, kaip aš juos nufotografuosiu iš mašinos, tačiau nesutapo stovėjimas prie raudono šviesoforo ir batų vienu metu. Pro juos važiuojant degė žalias, o iš paskos dar ir eilė mašinų. Tad šiandien grįžtant tuo pačiu keliu stebėjau, ar jie tebeguli. Saugiai pastačiau automobilį aikštelėje ir nepatingėjau nueiti kelis šimtus metrų, kad tik batautojo misija būtų įvykdyta.

Sukilėlių gatvė, 2026.09.07

P.S. ir vėl prie tvoros!

— Ačiū už atliktą misiją! Taip, tikri batautojai nebepataisomi – tikslo siekia neatsižveldami į aplinkybes. Nebe mes ieškom batų, o pamesti batai randa mus :)

(746) Samanabačiai

Alius atsiuntė; šie radiniai (ypač tas, kur kairėj) iškart priminė, kaip prieš 15 su kuprele metų prasidėjo batavimas – būtent grybaujant:

Vasaros „grybai“, rasti Dzūkijos miškuose (Puvočiuose) pakutinę rugpjūčio savaitę.

— Dėkui už kolekcijos papildus ir malonių prisiminimų pažadinimą!

(lxxv) Batmenis

Coll. Donata ėmė ieškot pamestų batų ir facebooke.

Suprantama, kur būni, visur reikia apžiūrėt:

Virgi, štai kaip pamesti batai tampa meno objektu. Įdėjau visokių pastangų, kad nepažeisčiau fotografo autorinių teisių :)

— Dėkui! — Nežinojau tokio žmogaus (man Šiukščius – aa. mūsų Vygantas Š.); pasirodo – profesorius, dizaineris, fotomenininkas. Na, ką nufotografuoja fotomenininkas – tas jau ir menas (logiška?). O batautojams kol kas nieks nesuteikia meno kūrėjų statuso. Ir kam mums jis, tas statusas? Džiaugsmą teikia visai kas kita – pats batavimas.

Šią nuotrauką prof. Giedrius Šiukščius priskyrė serijai „Ekologija“. Taip, pamestas batas – irgi šiukšlė. Pagalvojau: kokį nuošimtį šiukšlių sudaro batai? Tikrai mažiau negu vieną, manyčiau. O gal ir klystu. DI neklausiau (jis per daug žino).