(661) Dar vienas kairėnbatis

Coll. Justė atsiuntė antrą šiųmetinį radinį iš to paties miško; nebe viena batauja – katiną batsekį pagalbon pasitelkia:

Katuko Guziko pirmas rastas batas,
balandžio 15 d., Kairėnų miškas.

— Dėkui, Juste!

O kaip padėkot batsekiui Guzikui – neišmanau; ir google nepadėjo išverst ačiū į kačių kalbą.

(660) Lisabonos plūdbatis ir kabikai

Jaunoji batautojų karta, kaip pastebiu, mieliau renkas Pietų pusrutulį, o vyresnioji – įprastąjį Šiaurės. Štai Anita ir Vidas tęsia Portugalijos inspekciją; dar du laišku gavau:

Sveikas, Virgi.
Težo upės krantinė, išlipus iš laivo. Batas kaip ledkalnis atvirkščiai: padas kyšo, viršus po vandeniu.
Pamatė Vidas, nufotografavau aš.

Balandžio 13. Estação Fluvial Sul e Sueste, Lisabona.
Kabikai bus atskiru reisu.

O štai ir kabikai. Šitie ne pamesti, šiaip, desertas :)

Balandžio 14. Kažkur siauroj gatvelėj prie pat Castelo
de São Jorge (Šv. Jurgio pilies), Alfama, Lisabona.

— Ačiū už kolekcijos papildus, mielieji batautojai!
Atsimenat, prieš gerą dešimtmetį ant apleistų sienų ir kitur buvo galima perskaityt užrašą didžiosiom VILNIUS FULL OF SPACE; tada į galvą atėjo parafrazė „World full of shoes“, kurią google į portugalų išverčia: „Um mundo cheio de sapatos“.

(659) Balibatis

Užverbuoti batautojai blaškos po pasaulį. Jaunėlis sūnus su šeima atostogauja Balio saloj.

Štai jūsų akims pirmas marčios Monikos radinys lankantis Jatiluwih ryžių terasose balandžio 7-os popietę.

— Ačiū! Bato iš Indonezijos kolekcijoj dar nebuvo. Ir sveikinu prisijungus prie tikrųjų batautojų :)

Jatiluwih area has always been known as one of the regions in Bali that produces great quality of rice. — Nežinau, neatsimenu, ar yra tekę valgyt ryžių iš minimos Balio salos srities, bet žinau, atsimenu, kad Algimantas Mackus yra parašęs sonetą apie ryžių rinkėją; paskelbtas buvo rinkiny Jo yra žemė (1959); šiek tiek melodramatiškas:

Ryžių rinkėjos gyvenimas ir mirtis
(filmo detalė)

– Nors mano rankos buvo purvinos ir juodos,
ir mano akys – „ne šitų plantacijų vanduo“
(man vieną kartą ištarė prajodamas
toks jaunas ir gražus piemuo),

bet aš tikėjau, kad prajojant
tiesos dar niekas nepasakė prie vandens,
kad niekas netiki stikliniais žodžiais
pro šalį jojančio piemens.

Ir tiek nedaug. Tik kelios saujos ryžių,
ir tiek gyvenimo nedaug!
Plantacijų platybėj lyjant,

gyvenimą aš saujomis rinkau... –
O tas piemuo prajodamas sugrįžo
pas ją – apklotą audeklu ir ryžiais.

(658) Afrobačiai ir sabots

Vakar naktį gavau Vido laišką, iš Portugalijos:

Sveikas, Virgi.
Šituos mudu su Anita subatavome itin egzotiškame Lisabonos afrikiečių rajone, kuriame ir esame apsistoję. Tikimės, afrobuosi.

— Hmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmm...

Na ir ką daryt? Aprobuot ar neaprobuot? Du batautoju palankaus sprendimo laukia, tikisi. — Kaip koks hierarchas pasijutau, atsakomybės našta pečius ir galvą užgulė: o jei ereziją praleisiu pasaulin? (Grajausko Ereziją jau praleidau [buvau to romano redaktorius].) Aprobata juk – uznanie czegoś za dobre, prawidłowe. — Iš pirmo žvilgsnio, tai paprasčiausiai šiukšlės prie durų. Bet priimant sprendimą juk būtina atsižvelgt į kontekstą: paros metą, vietą, kai kieno nurašytą multikultūralizmą prisimint? — Sunkus sprendiko gyvenimas, – tariau ir giliai atsidusau. – Luktelsiu.

O šiandien paryčiui atskriejo ir Anitos laiškas,
pavadintas „Sabots“:

Sveikas, Virgi.
Nepamesti, bet rasti ir smagūs, ne portugališki, bet iš Porto. Šiaip jau prancūziški, o pavadinimą atkapsčiau iš atminties gelmių. Lietuviškai – klumpės.
Šiaip, dėl smagumo. Portas, balandžio 10

— Štai šitas radinys ir suminkštino batautojo.lt širdį ir smegenis. Klumpės! – na argi galima atsispirt?!

— Afrobuoju, aprobujam, j’approuve, eu aprovo: verti būt kolekcijoj radiniai. Ir įrašo numeracija tebūnie arabiška. Ai...

— — Dėkui abiem!

(657) Pakelibatis iš Šiaurės Lietuvos pakraščio

Penktadienį gavau Karolinos laišką,

šįkart – kaip tarpininkės:

Sveiki, Virginijau,

persiunčiu draugės Rasuolės radinį

iš kelio Biržai–Saločiai.

2025.04.02

— Labai ačiū, Rasuole! Ir Karolinai – dėkui.

Įspūdingas kadras, ypač dėl dangaus.

Nežinau kurioj maždaug to kelio vietoj pakelibatis rastas, todėl gal valia pažvelgt (į tą kelią 1303) subjektyviai. Trumpoji jo dalis, nuo Saločių, eina per Pasvalio rajoną, ilgoji – per Biržų (visada šypteliu prisiminęs Pasvaliečius, kurie jau Biržų rajonui priklauso). Tuo keliu važiuojant kertamas Kubiliūnų miškas, už kurio, visai jau palatvijy, yra Taũpriai – aa. Tėvo gimtinė.

(656) Kairėnbatis

Ketvirtadienį coll. Justė permetė savo radinį su minimalistiniu aprašu:

Kovo 27 d.
Kairėnų miškas, Vilnius

— Dėkui!

P.S. Neseniai šnektelėjom su Juste apie batavimą. Kaip mėgstanti miškus ir facebookinė, stebi kelias grupes, kur žmonės dalinasi įv. miško radiniais, pasitaiko ir batų. Į vieną, atvirą, partizaniškai buvau įkišęs nosį. Ten, pvz., 2025 III 26 11:24 paskelbta įspūdingai atrodanti spėjusių apsamanot batų pora, padėta ant kelmo; kad nenurodytas laikas ir vieta – pataisoma, bet nepaisyta vienos svarbiausių batavimo taisyklių: radinys turi būt užfiksuotas in situ (kaip kad elgias kriminalistai nusikaltimo vietoj), nereikia jokių menų griebtis – kompozicijas kurt ar pan. Kūrybiškumą galima rodyt tik renkantis fiksavimo rakursą.

(655) Indijos vandenyno dovana

Vakar atkeliavo laiškas su radiniu iš Pietų pusrutulio. Toli toli atostogaujanti Gintarė atsiuntė:

Pont Naturel, Mauricijus. 2025.03.31.

Vandenynas banguoja tarp uolėtų krantų, ir štai jum batas/tapkė.

Kažkas išsigandęs paliko, o gal bangos žmogų iš vieno bato išnešė.

— Labai ačiū, Gintare!

Tai pirmas kolekcijoj radinys iš šitos Afrikos žemynui priskiriamos šalies su dviem valstybinėm kalbom ir skambiu lotynišku savivardu herbe – Stella Clavisque Maris Indici. [Beje, yra tokia giesmė „Ave maris stella“, vysk. Antano Baranausko 1898-ais išversta į lietuvių kalbą:

Sweika mariu żwaigżdė,

Diewo Gimdytoja,

Wisados mergaite,

Dangaus łaimės wartai.

Nežinau, ar tas šalies motto kaip nors su šita giesme susijęs; gal tik mano galvoj susisiejo.]

(654) Trofėjinės

Kartais būna: kolekcijos papildai atkeliauja, galima sakyt, porom. Anita savo radinį išsiuntė vakar 14:50,

o jos dukra Karolina – 17:10:

Sveiki, Virginijau,
pradėsiu nuo trumpo paaiškinimo: rytais į darbą važiuoju trumpesniu keliu, o namo grįžtu ilgesniu, bet gražesniu. Taigi šįryt bevažiuodama į darbą priešingoje eismo juostoje pastebėjau šlepetę, tačiau dėl laiko stokos ir eismo intensyvumo nebuvo kaip sustoti. Nusprendžiau grįžti namo tuo pačiu keliu ir pasižiūrėti, ar ji vis dar yra. Nebus tai nebus. O privažiavus pamačiau, kad jos netgi dvi. Susiradau patogų apsisukimą, grįžau gabaliuką kelio atgal, kad patogiai įvažiuočiau į gyvenamųjų namų kiemą, ir išėjau į „medžioklę“. Jums skaitant galbūt sunku įsivaizduoti, bet teko pasisukioti ir pasivaikščioti.
Antroji šlepetė ties tolimesniuoju automobiliu.

Plytinės gatvė, 2025.03.31

          — Dėkui, Karolina!

          Įrašo pavadinimas iškilo atsispyręs nuo laiške

          paminėtos medžioklės.

          Taip, pasisukiojimus man, nemokančiam vairuot

          automobilio, sunku įsivaizduoti, pasivaikščiojimą –

          lengviau. O lengviausia – norą trūks plyš užfiksuot

          radinį, kuris apima pamačius besimėtantį batą

          ar kokį kitokį apavą.

(653) Danė ambasadorė

Taip pavadintas laiškas su priekabais atkeliavo vakar popiet:

Virgi, kas pirmesnis,

Tu ar aš? Beveik prie pat Tavo darbo ir visai prie pat Danijos ambasados.

Ką tik [14:50].

Čia pat, įsitaisius prie [Šv. Petro ir Povilo bažnyčios] stotelės, ir siunčiu.

Smagaus,
Anita

Kovo 31

Atsiliepiau neilgtrukus (15:15):

Dėkui!
deja, neišlendu aš iš Vileišienės kambario net per pietus (parūkymai šalia pastato nesiskaito).
(ryt iš ryto įkelsiu kolekcijon)
v

— Dar kartą, jau balandžio 1 iš ankstaus ryto: ačiū, Anita, už kolekcijos papildą! Ta češkė greičiausiai čiurlioniukė; danė – taip, skamba karališkiau :)

(652) Paskutiniai coromandelbačiai

2025-02-08, Long Bay Road

Vakar iš ryto atkeliavo Gabrielės laiškas iš Pietų pusrutulio:

Laba diena/rytas,
radiniai jau ne pirmo šviežumo, bet geriau vėliau nei niekada! Coromandel Peninsula batų buvo tikrai pakankamai dosnus.

2025-03-08, Hauraki Road

2025-03-02, Anchor lodge motel, Room 7

— Dėkui, Gabriele!

Įrašo pavadinimas ne mano sugalvotas, taip vadinosi Gabrielės laiškas. Pažyminys paskutiniai bakstelėjo: kokia tikimybė, kad kas nors kitas, kitas batautojas ar batautoja, atsidurs toj Naujosios Zelandijos daly ir kokį radinį atsiųs kolekcijai? Noris sakyt: nulinė, bet ko tik nebūna, ko tik neatsitinka...